Penkiolika minučių iki šeštos vakaro... Bitės SCM įprastas klegesys - suaugusieji renkasi mokytis įvairių dalykų: kalbų, rankdarbių.
Kalbuosi su viena iš kursų dalyvių apie jos patirtį mokantis anglų kalbos ir išgirstu labai įdomią istoriją iš gūdaus sovietmečio laikų. Emilija mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, nors galėjo pasirinkti ir anglų. Kaipgi taip nutiko? „Visi bijojo anglų kalbos mokytojos, sklido kalbos, kad ji labai pikta, todėl niekas nenorėjo eiti į anglų kalbos grupę. Galiausiai traukėme burtus ir aš buvau laiminga ištraukusi vokiečių kalbą, nors, šių dienų vertinimu, gal ir nelabai,“- juokiasi Emilija. Vokiečių kalbos ji taip pat gerai neišmoko, nes keitėsi mokytojai, vienu metu per vokiečių kalbos pamokas tiesiog ruošdavo renginius. Septintoje klasėje prašviesėjo - nauja mokytoja mokėjo sudominti ir paskatinti, prasidėjo akivaizdi pažanga, bet po metų pasikeitė mokytoja ir viskas grįžo į senas vėžes. Universitete buvo ne ką geriau, grupėje buvo studentų, kurie laisvai kalbėjo vokiškai, dėstytoja nekreipė dėmesio į tylinčius, o tie silpnesnieji dar labiau susigūžė ir susitraukė į savo kiautus.
Emilija pastebi, kad kalbos jai visada sekėsi sunkiau – tiek lietuvių, tiek rusų, tiek antroji užsienio kalba. Ji labai mėgo tiksliuosius mokslus. Emilija susimąsto, kad galbūt jai reikėjo logopedo pagalbos, nes sunku buvo išgirsti, ištarti žodžius taisyklingai. Bet kas gi tais laikais kreipė dėmesį ar bent bandė diagnozuoti tokius dalykus?
Ji juokiasi, kad mokykloje ir universitete visada tikėjo, kad užsienio kalbų jai gyvenime neprireiks, bet atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užsienio kalbos tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Emilija daug keliauja su vyru ir dukra, jie abu gerai kalba angliškai ir visada liepia pačiai pasiklausti kelio ar užsisakyti kavos, arbatos, vandens...
Į Bitės SCM ją paskatino ateiti draugė, kuri pasakė, kad mokymo centras persikėlė į Kauno gatvę, visiškai netoli Emilijos namų, taigi, jeigu Emilija dabar nenueis mokytis, tai greičiausiai nenueis niekada. Draugė jau buvo pradėjusi lankyti kursus ir labai džiaugėsi, kad per užsiėmimus nėra įtampos, o kai nebijai klysti, atsiranda pasitikėjimas savimi ir spartėja mokymosi pažanga.
Emilijai įdomiausios kalbėjimo užduotys, bet ji pripažįsta, kad kursų dalyviai, dirbdami grupelėse ar porose, dažnai pradeda kalbėti lietuvių kalba ir tik kalbėdami su dėstytoja yra priversti sukti galvą ir vartoti tik anglų kalbą. Po pirmųjų mokymosi metų, keliaudama užsienyje, ji pajuto, kad jau gali kai ko paklausti ar paprašyti. Aišku, norėtųsi įgyti dar daugiau laisvumo kalbant angliškai, išmokti daugiau frazių, kurios praverstų šnekamojoje kalboje. Emilija pamini, kad tarimas nuo mokyklos laikų taip ir liko problema, todėl stengiasi naudotis elektroniniais ištekliais: nežinomus žodžius bei frazes susirasti saityne, paklausyti, išgirsti ir atkartoti. Taip pat ji pabrėžia, kaip svarbu suvokti kalbos kultūrinį kontekstą. Besijuokdama ji pasakoja istoriją, kaip jos dukros vyras, kuris yra anglas, pamanė, kad ji yra labai nemandagi, nes beveik niekada prašymo pabaigoje neprideda žodelio „please“ (prašau). Ji stebisi, kad mūsų kalboje ir kultūroje nėra įprasta kiekvieną kartą sakyti „prašau“. Šeimos nariai džiaugiasi, kad ji mokosi ir daro pažangą, bet, aišku, ir kritikuoja, sakydami, kad ji turėtų mokytis greičiau ir geriau. O kai kurie kolegos darbe net šiek tiek pavydi, kad Emilija jau gali kalbėti angliškai. „Vis ta konkurencija,“- juokiasi Emilija.
Užduodu tradicinį, dabar taip administracijos ir švietimo funkcionierių eskaluojamą klausimą, koks turėtų būti mokytojas? Aišku, suprantu, kad tai tas pats, kaip klausti, koks turėtų būti tėvas ar mama, mylimoji ar mylimasis. Ir Emilija nedvejodama atsako: mokytojas turėtų būti draugas, neturėtų būti ašarų ar žeminimo, turėtų būti palanki atmosfera mokymuisi, kad mokinys jaustųsi atsipalaidavęs, nebijotų. Būdama mokslininke susimąstau, kokios pagrindinės kokybinio tyrimo temos išryškėja šiame pokalbyje? Suprantu, kad pagrindinės problemos, susijusios su tinkamu pedagogų ruošimu, mažomis mokytojo pajamomis ir per dideliu krūviu, nepasikeitė per mano darbo švietimo sistemoje laiką. Kai kurie kolegos, dar būdami mokiniai ar studentai, patys buvo bauginami ir neretai tęsia tokią ydingą praktiką su savo mokiniais. Iš mokytojo tikimasi, kad už varganą algą jis pasiruoš įdomioms ir motyvuojančioms pamokoms, tas pamokas praves, ištaisys besimokančiųjų atliktas užduotis, reflektuos savo mokymo metodus ir juos nuolat tobulins, skaitys naujausią pedagoginę ir specialybės literatūrą, generuos idėjas renginiams, rašys jiems scenarijus ir tuos renginius organizuos, dalyvaus visuose susirinkimuose, pajėgs susimokėti už tobulinimosi kursus, kuriuos verslios kompanijos apmokestina kaina, viršijančia tūkstantį eurų. Pagalvoju, kad jokie švietimo reformų kūrėjai bei „sėkmingai“ jas vykdantieji taip ir nepajėgė, o gal ir nenorėjo suvokti problemos masto ir reikšmės.
Pamąsčiusi Emilija pamini dar vieną svarbų dalyką – besimokančiųjų grupių formavimą. Emilija prisimena savo kitos draugės patirtį - ji, pradėjusi lankyti anglų kalbos kursus, pateko į grupę, kurioje visi buvo šiek tiek aukštesnio žinių lygio, ir moteris jautėsi nejaukiai, kol galiausiai nustojo lankyti užsiėmimus. „Svarbu formuojant grupę parinkti vienodo žinių lygio žmones, nes vėliau silpnesnieji išeina. Jie tiesiog praranda pasitikėjimą savimi, sumažėja savivertė ir žmonės nebenori eiti ten, kur jie jaučiasi blogai,“ - sako Emilija.
Emilija pasidžiaugia savo gerąja patirtimi Bitės SCM ir pasvajoja, kad dar norėtų išmokti ir ispanų kalbą, nes jai tai tiesiog graži kalba. Gražu klausytis žmonių svajonių ir stebėti, kaip nušvinta jų akys, ir aš mintyse palinkiu Emilijai įgyvendinti savo svajonę. Taip pat palinkiu visiems savo kolegoms Lietuvoje sulaukti geresnių laikų, kai pedagogų pagrindinių problemų sprendimas pajudės į priekį, mes pradėsime kurti visiems draugišką mokymo(si) aplinką ir galiausiai tokia aplinka įsivyraus visose švietimo įstaigose. Dėkoju atsitiktinumui, atvedusiam mane į mokymo centrą, kuriame mano suvokimas apie mokymą(si) ir draugiškos besimokančiajam atmosferos kūrimas sutampa su mano vidiniais įsitikinimais.
Giedrė Valūnaitė Oleškevičienė