Pradžia – profesijos pasirinkimas
Kaip prasidėjo Jūsų profesinis kelias? Kodėl pasirinkote matematiką?
Matematika man visada patiko. Dar mokykloje ji buvo vienas mėgstamiausių dalykų, gerai
sekėsi, todėl renkantis studijas didelių abejonių nekilo. Norėjau gilintis būtent į matematiką.
Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją. Jis buvo griežtas, senosios mokyklos atstovas,
tačiau puikiai išmanė savo dalyką. Jo žinios ir gebėjimas mokyti man paliko didelį įspūdį.
O mokytojos profesija į mano gyvenimą atėjo gana natūraliai, nes studijavau pedagoginiame
universitete. Negalėčiau pasakyti, kad nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Pirmiausia mane
traukė pati matematika.


Gyvenimo ir profesinio kelio posūkis – nuosavas verslas
Kokia buvo Jūsų pirmoji darbo mokykloje patirtis?
Mokykloje pradėjau dirbti dar studijuodama universitete. Pirmojoje mokykloje dirbau gana ilgai,
todėl būtent ten sukaupiau pirmąją rimtą pedagoginę patirtį.
Gana greitai supratau, kad man lengva rasti bendrą kalbą su vaikais ir jaunimu. Ypač patiko dirbti
su vyresniųjų klasių mokiniais. Įdomu stebėti, kaip devintoje klasėje dar maištaujantys paaugliai
per kelerius metus užauga, subręsta, pradeda savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus.
Tačiau mokytojos darbas nebuvo vienintelė mano veikla mokykloje. Greta pamokų vedimo
atsirado galimybė dirbti ir su mokyklos duomenų bazėmis bei registrais. Ši veikla man taip pat
patiko – buvo įdomu išbandyti save kitokiose užduotyse, kuriose reikėjo kruopštumo, sisteminio
mąstymo ir darbo su informacija.
Taip dar dirbdama mokykloje supratau, kad man įdomi ne tik pedagogika, bet ir veiklos,
susijusios su organizavimu, duomenimis bei planavimu.
Kodėl nusprendėte pakeisti profesinę kryptį?
Kartais profesinius sprendimus lemia ne vien mūsų norai, bet ir susiklosčiusios aplinkybės.
Tuo metu dar nežinojau, kad mano profesinis kelias pasisuks į visiškai kitą sritį. Tačiau šiandien
labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę įgyti kitokios patirties.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado logistika?
Į logistikos sritį patekau sulaukusi darbo pasiūlymo. Pradėjau dirbti įmonėje „Girteka“, iš pradžių
reisų koordinatore, vėliau tapau planuotoja, o ilgainiui – planavimo eksperte.

Pradžia buvo tikrai nelengva. Po gana ramios ir nuspėjamos darbo aplinkos patekau į didelį,
nuolat judantį biurą, kuriame viskas vyko neįtikėtinu greičiu. Reikėjo nuolat skaičiuoti, planuoti,
spręsti netikėtas problemas, derinti veiksmus su kolegomis, greitai keistis informacija ir kartu
ieškoti sprendimų. Kartais sprendimus tekdavo priimti čia ir dabar.
Iš pradžių toks darbo tempas atrodė beveik neįveikiamas. Tačiau maždaug po pusmečio pradėjau
jaustis vis tvirčiau. Ir įvyko įdomus dalykas – tai, kas pradžioje gąsdino, ilgainiui pradėjo patikti.
Pamėgau logistikos dinamiką, nuolatinį judėjimą ir tai, kad kiekviena diena būdavo vis kitokia.
Ko Jus išmokė darbas logistikos srityje?
Jeigu šiandien reikėtų įvardyti vieną profesinę patirtį, kuri mane labiausiai pakeitė, tikriausiai tai
būtų logistika. Ten išmokau ne tik planuoti ar greitai priimti sprendimus. Man atrodo, kad būtent
ten užsiauginau tą vidinį stuburą, kurio anksčiau galbūt trūko.
Logistikoje retai būna taip, kad viskas vyksta pagal planą. Kartais atrodo, jog vieną problemą
išsprendi, o jau laukia kelios naujos. Tačiau ilgainiui supratau, kad panika nieko neišsprendžia.
Reikia įvertinti situaciją, kalbėtis su žmonėmis ir ieškoti išeities. Ir dažniausiai ji atsiranda.
Iki šiol prisimenu mūsų biure kabėjusį didžiulį užrašą: „Neieškok kaltų, o prisiimk atsakomybę
už savo veiksmus.“ Tuo metu tai buvo kasdien matomi žodžiai, bet ilgainiui jie tapo vienu
svarbiausių mano darbo principų.
Šiandien suprantu, kad iš logistikos atsinešiau gerokai daugiau nei profesinius įgūdžius.
Atsinešiau pasitikėjimą savimi, gebėjimą išlikti tvirtai sudėtingose situacijose ir įsitikinimą, kad
nėra padėties be išeities.
Sugrįžimas į mokyklą – svarbiausias istorijos momentas
Kas paskatino vėl pagalvoti apie sugrįžimą į mokyklą?
Mintis sugrįžti į mokyklą brendo pamažu. Nors logistikoje jaučiausi gerai ir pats darbas man
patiko, pandemijos laikotarpis privertė kitaip pažvelgti į ateitį. Atsirado daugiau nežinomybės,
pradėjau galvoti apie stabilumą, apie tai, ką norėčiau veikti po penkerių ar dešimties metų.
Tačiau viena yra pagalvoti apie sugrįžimą, o visai kas kita – iš tikrųjų ryžtis. Juk nuo
matematikos mokymo buvau nutolusi gana ilgai. Kartais atrodydavo, kad jau viską pamiršau ir
grįžti į mokyklą būtų tas pats, kas vėl pradėti studijas.
Kaip tik tuo laikotarpiu sutikau savo buvusią universiteto matematikos dėstytoją. Pradėjome
kalbėtis, ir aš jai prisipažinau, kad kartais pagalvoju apie grįžimą į mokyklą, bet bijau, jog po tiek
metų nebemokėsiu matematikos taip, kaip reikėtų.
Ji mane padrąsino. Pasakė, kad žinios niekur nedingo, tereikia jas atgaivinti, ir kad labai norėtų
mane vėl matyti mokykloje.

Tas pokalbis man įstrigo. Žinoma, po jo iš karto nepakeičiau darbo, bet jis padėjo į savo
galimybes pažvelgti šiek tiek drąsiau. Mintis sugrįžti niekur nedingo – priešingai, pamažu darėsi
vis stipresnė.
Ar buvo sunku apsispręsti sugrįžti į mokyklą?
Tikrai taip. Nors mintis grįžti prie mokytojos darbo vis dažniau aplankydavo, ilgai nesiryžau
žengti to žingsnio. Net buvau nuėjusi į kelis darbo pokalbius mokyklose, tačiau kiekvieną kartą
atsirasdavo priežasčių dar palaukti.
Tuo metu toliau dirbau planavimo srityje, kurioje jau turėjau nemažai patirties. Darbas buvo
pažįstamas, žinojau, ką darau, jaučiausi pakankamai užtikrintai. O sugrįžimas į mokyklą reiškė,
kad vėl teks daug ko mokytis, prisiminti, prisitaikyti.
Galiausiai profesinės aplinkybės susiklostė taip, kad teko iš naujo apsvarstyti savo ateitį. Ir tada
supratau, kad galbūt atėjo laikas pagaliau pabandyti tai, apie ką jau seniai galvojau.
Pradėjusi ieškoti darbo mokykloje, vadovavausi ir labai žemišku kriterijumi – norėjau, kad ji būtų
netoli namų. Taip ir prasidėjo mano sugrįžimas į mokytojos profesiją.
Dabartinis darbas ir atrasta prasmė
Koks buvo sugrįžimas į mokyklą po ilgos pertraukos?
Prieš sugrįždama jaudinausi kur kas labiau, nei reikėjo. Bijojau, kad bus sunku prisiminti
matematiką, prisitaikyti prie pasikeitusios ugdymo sistemos, vėl atsistoti prieš klasę.
Tačiau vos pradėjusi dirbti supratau, kad daug kas niekur nedingo. Žinoma, reikėjo nemažai laiko
skirti pasiruošimui, prisiminti kai kurias temas, susipažinti su pasikeitusiomis programomis.
Tačiau bendravimas su mokiniais, pats pamokos vedimas ir mokyklos gyvenimas gana greitai vėl
tapo įprasta kasdienybe.
Labiausiai nustebino tai, kad po tiek metų pertraukos vis dar taip pat lengvai randu bendrą kalbą
su mokiniais. Būtent dėl to sugrįžimas buvo kur kas natūralesnis, nei buvau įsivaizdavusi.
Ar per tą laiką pasikeitė mokiniai?
Dažnai girdžiu sakant, kad šiuolaikiniai vaikai visai kitokie. Tačiau aš nemanau, kad jie iš esmės
labai pasikeitė.
Žinoma, pasikeitė aplinka, technologijos, informacijos prieinamumas. Šiandien mokiniai turi
dirbtinį intelektą ir daugybę kitų priemonių, kurių anksčiau nebuvo.
Tačiau ir prieš penkiolika metų buvo mokinių, kurie nenorėjo mokytis, ir tokių, kurie labai
stengėsi. Taip yra ir dabar.
Man atrodo, kad svarbiausia ne tai, kuriai kartai vaikas priklauso, o tai, ar mes sugebame jį
suprasti. Kartais netinkamas elgesys slepia visai kitus dalykus – sunkumus, išgyvenimus ar
tiesiog dėmesio poreikį.

Todėl prieš vertinant vaiką svarbu pabandyti suprasti, kas slypi už jo elgesio.
Kas Jums svarbiausia bendraujant su mokiniais?
Man labai svarbus pasitikėjimas. Dažnai pagalvoju: kaip vaikas gali mokytis ir įgyti žinių, jeigu
bijo savo mokytojo?
Noriu, kad mokiniai nebijotų klausti, pasakyti, jog nesuprato, ar prisipažinti suklydę. Dažnai
jiems primenu: „Mes ateiname į mokyklą mokytis. Todėl nereikia bijoti suklysti – juk klysta net
mokytojai.“ Svarbiausia suprasti savo klaidą, padaryti išvadas ir stengtis jos nekartoti.
Tai nereiškia, kad mokytojas neturi būti reiklus. Manau, galima turėti aiškias taisykles, reikalauti
darbo ir kartu išlikti žmogumi, į kurį mokinys gali drąsiai kreiptis.
Ką iš kitų profesinių sričių atsinešėte į mokytojos darbą?
Pirmiausia – gebėjimą nepasimesti sudėtingose situacijose. Dirbdama logistikoje išmokau greitai
reaguoti, ieškoti sprendimų ir prisiimti atsakomybę.
Taip pat supratau, kokią didelę reikšmę turi bendravimas. Nesvarbu, ar dirbi su kolegomis,
mokiniais ar jų tėvais – dažnai svarbiausia gebėti išklausyti, suprasti kitą žmogų ir susitarti.
Manau, kad kiekviena profesinė patirtis praplečia mūsų požiūrį. Jeigu visą laiką būčiau dirbusi tik
mokykloje, galbūt šiandien kai kurias situacijas vertinčiau kitaip.
Kas Jums labiausiai patinka mokytojos darbe?
Man visada patiko bendrauti su vaikais ir jaunimu. Įdomiausia stebėti, kaip jie keičiasi, auga,
bręsta, kaip pamažu formuojasi jų požiūris į pasaulį.
Ypač džiugina akimirkos, kai mokiniui pagaliau pavyksta suprasti tai, kas ilgą laiką atrodė labai
sunku. Kartais užtenka vieno tinkamo paaiškinimo, kad jis pats nustebtų: „O, dabar supratau!“
Tačiau man svarbus ne vien matematikos mokymas. Džiaugiuosi, kai mokiniai jaučiasi
pakankamai drąsiai, kad galėtų ateiti pasikalbėti, pasidalyti savo mintimis ar rūpesčiais.
Šiuo metu studijuojate ir logopediją. Kas paskatino pasirinkti šią sritį?
Manau, kad šis pasirinkimas atėjo iš vidinio noro padėti. Visada mėgau bendrauti su vaikais,
stengiausi juos suprasti, tačiau yra vaikų, kuriems reikia kur kas daugiau dėmesio, kantrybės ir
pagalbos.
Ypač paliečia vaikai, kurie dėl sveikatos ar raidos sunkumų susiduria su iššūkiais, apie kuriuos
mes kartais net nesusimąstome. Tai, kas vienam vaikui atrodo savaime suprantama, kitam gali
būti didžiulis pasiekimas.
Norisi įgyti daugiau žinių ir gebėjimų, kad galėčiau bent šiek tiek prisidėti prie šių vaikų ugdymo,
padėti jiems įveikti sunkumus ir kartu pasidžiaugti jų pasiekimais, net jei iš pirmo žvilgsnio jie
atrodo visai nedideli.

Turbūt būtent tas jausmas, kad gali bent truputį prisidėti prie kito žmogaus gyvenimo, ir
paskatino mane pasirinkti logopediją.
Ši sėkmės istorija – įkvėpimas kitiems
Ką šiandien laikote didžiausia savo profesinio kelio sėkme?
Nežinau, ar šiandien savo profesinį kelią jau galėčiau pavadinti sėkmės istorija. Bent jau kol kas.
Jis tikrai nebuvo tiesus ar visada lengvas. Buvo visko – ir įdomių galimybių, ir nusivylimų, ir
sprendimų, kuriuos priimti nebuvo paprasta.
Tačiau dėl vieno esu tikra – kiekvienas šio kelio etapas mane kažko išmokė ir prisidėjo prie to,
kokia esu šiandien. Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, atsparumo, išmokau priimti sprendimus,
prisiimti atsakomybę ir nepasimesti sudėtingose situacijose.
Jeigu visą gyvenimą būčiau ėjusi vienu profesiniu keliu, galbūt šiandien būčiau visai kitokia. Ir
nors ne visos patirtys buvo malonios, nė vienos jų nenorėčiau išbraukti.
Galbūt dar negaliu pasakyti, kad pasiekiau savo profesinę sėkmę, tačiau man patinka žmogus,
kuriuo tapau. Ir turbūt tai jau yra nemažas pasiekimas.
Ką patartumėte žmogui, kuris turi įgijęs profesiją, bet pagal ją niekada nedirbo arba
ilgą laiką dirbo visai kitoje srityje?
Patarčiau nebijoti ir nesustoti. Gyvenimas – tai judėjimas. Niekas negali iš anksto žinoti, kur
nuves vienas ar kitas pasirinkimas, ir tikrai nebūtina visą gyvenimą dirbti pagal vieną profesiją.
Manau, svarbu išdrįsti išbandyti save, mokytis naujų dalykų ir nebijoti keisti krypties, jeigu jauti,
kad to reikia. Net jeigu naujas kelias pasirodys ne toks, kokio tikėjaisi, įgyta patirtis niekur
nedings.
Svarbiausia nestovėti vietoje vien todėl, kad bijai suklysti. Juk kartais būtent netikėti gyvenimo
posūkiai mus išmoko daugiausia.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris norėtų pakeisti profesinę kryptį, tačiau bijo, kad jau
per vėlu pradėti iš naujo?
Man kartais atrodo, kad šiandien susiformavusi keista nuostata – jeigu tau daugiau nei 35-eri,
tarsi jau esi per senas kažką pradėti iš naujo. Nors iš tikrųjų būtent tokiame amžiuje žmogus jau
turi sukaupęs nemažai profesinės ir gyvenimiškos patirties, geriau pažįsta save, žino savo
stipriąsias puses ir aiškiau supranta, ko nori.
Manau, kad amžius neturėtų būti priežastis atsisakyti savo norų ar galimybių. Pradėti iš naujo
nereiškia pradėti nuo nulio – juk kartu atsinešame visą savo sukauptą patirtį, žinias ir gebėjimus.
Todėl tikrai nepatarčiau savęs nurašyti vien dėl skaičiaus pase. Kartais būtent brandesniame
amžiuje galime atrasti tai, kam anksčiau tiesiog nebuvome pasiruošę.

Kaip įsivaizduojate savo profesinę ateitį? Kokių tikslų dar norėtumėte pasiekti?
Šiuo metu mano pagrindinis tikslas – gilinti ir tobulinti jau turimas žinias, stiprinti savo
profesinius gebėjimus. Noriu būti gera savo srities specialiste, kuri ne tik išmano savo darbą, bet
ir turi tvirtą žinių pagrindą, pasitiki tuo, ką daro.
O dėl tolimesnės ateities nenorėčiau nieko griežtai planuoti. Gyvenimas jau ne kartą parodė, kad
kartais jis pats pasiūlo netikėtų posūkių.
Tačiau vieną dalyką žinau tikrai – mokytis tikrai nenustosiu. Man patinka atrasti naujus dalykus,
plėsti akiratį ir tobulėti. Juk gyveni tol, kol judi. Ir aš tikrai neketinu sustoti.

Matematikos mokytoją Renatą Šumską kalbino karjeros specialistė Jūratė Bražėnė