Lietuvoje, augant mokinių etninei ir kultūrinei įvairovei, daugiakultūris įtraukusis ugdymas tampa vis svarbesniu švietimo tikslu. Tai ne tik atsakas į migracijos pokyčius, bet ir galimybė atkreipti dėmesį į istorines etnines mažumas, kurios dažnai lieka nepastebėtos ir nepakankamai atpažįstamos švietimo sistemoje. Mokinių įvairovė dažnai suvokiama kaip iššūkis, kurį reikia spręsti, tačiau ar iš tiesų tai yra problema, ar galbūt vertingas resursas, galintis praturtinti ugdymo procesą?

Rugsėjo 1-oji vienoje Vilniaus pagrindinio ugdymo mokykloje prasideda, kaip ir galima tikėtis – mokiniai susirenka bibliotekoje išklausyti mokyklos vidaus taisyklių ir priminimų apie pareigas naujais mokslo metais. Rankos klausimams kyla vangiai – gal viskas aišku, o gal tiesiog sunku atsiplėšti nuo telefono ir grįžti į realybę po vasaros. Toks vaizdas, turbūt, pažįstamas daugeliui, kurie prisimena vyresnių klasių kasdienybę. Tačiau toliau sekančios veiklos nustebina.

Daugiau apie daugiakultūrinį įtraukųjį ugdymą skaitykite daugiau čia: